Galinos Dmitrievos – Kentrienės prisiminimai
Galinos Dmitrievos – Kentrienės prisiminimai
Internato laikai – internato vaikai – tai aidas iš jaunystės: kartais graudus, kai tekdavo verkti dėl to, kad negalėjau palengvinti atstumtų ir artimiausių žmonių užmirštų vaikų dalią.
Pradėjau dirbti Pagėgių internate 1972 metais, man buvo 23-ieji, buvau vos kiek vyresnė už savo mokinius. Buvau mokiniams ne tik mokytoja, bet ir draugė. Man atrodė, kad mane supranta, kai aš pasakojau apie literatūrinių herojų svajones ir troškimus, kai aš užsimerkusi atmintinai cituodavau eiles apie meilę, o vaikai tylėjo ir klausėsi, nors gal ne visi suprato apie ką aš čia. Gal mokiniai žavėjosi mano emocijomis, o gal aš jiems buvau panaši į aktorę – iš mano mimikos jie suprasdavo, kad kalbu apie meilę. Sunkiau mokiniams buvo su rašiniais, kai kurių mokinių rašinių kalba buvo skurdoka su begale klaidų. Kad suprastų esmę, aš leisdavau skaityti kūrinius gimtąja kalba, sunkesnes vietas išversdavau, paaiškindavau kai ką, nors reikalavimai buvo skaityti tik rusiškai, o rašinių apimtis turėjo būti panaši kaip ir gimtosios kalbos.
Dar apie meilę... Į pamoką atsinešiau Krasausko grafiką „Moters gimimas“, kur jaunos mergaitės pavaizduotos (subtiliai) nuogos, ir tai pateikiau kaip normą, kad kūnas – tai meno kūrinys, kurio nevalia gėdytis, reikia gerbti. Po poros dienų buvau iškviesta „ant kilimo“, nes du įsimylėjeliai pabėgo į miško aikštę, jis ją įamžino mėnulio šviesoje, ir tik tiek, abu labai gražūs, sugalvojo surengti fotosesiją, mane šis jų poelgis sužavėjo, bet man vos nekainavo darbo. Mokiniai man buvo kaip draugai, kaip vaikai – dauguma iš jų buvo labai geri, nors visko buvo... Su kai kuriais mokiniais aš susirašinėjau, siunčiau jiems tarnaujantiems kariuomenėje spaudą, keli buvo aplankę mane Suvalkijoje, buvau atvykusi į dviejų laidų susitikimus, turiu net vieno mokinio A. Semaškos išdrožtą iš ąžuolo senio galvą.
Gražvydas Vyšniauskas, Statkus, Skarbalius Kęstas, Lipskytės Danutė ir Elenytė, Aldona Žemaitytė, Loreta, Birutė ir Janytė Dirškai ir daugėlis kitų mano atmintyje (jauni ir mieli) išlieka, gal kada ir susitiksime, gal prisiminsime tuos laikus praeityje, bet aš tai viską prisimenu. Mokytojų kolektyvas buvo draugiškas, kartu su vaikais eidavome į mišką: grybaudavome, uogaudavome, mažojoje aikštelėje žaisdavome futbolą. Kitą dieną po futbolo mano kojos buvo mėlynos, vaikai kaltindavo vienas kitą, kad apspardė auklytę. Jei kas iš miestelėnų pamatydavo, tai stebėjosi, kad suaugusi mergina žaidžia su paaugliais futbolą, jiems ir į galvą neateidavo, kad čia auklėtoja.
Jei oras leisdavo, visada vaikus vesdavausi į mišką, į aikštelę, toliau nuo žmonių, kad vaikai galėtų išsirėkti, išsidūkti, kad per pamokų ruošas būtų ramūs. Ne visada klausydavo, bet dažnai pavadindavo mama. Mano porininkas Vytautas Vasiliauskas – kūno kultūros mokytojas (geras mano bičiulis) padėdavo man patarimais, auklęjant vaikus, o aš jį dažnai pavaduodavau. Daugelis vaikų man buvo artimi, mieli, savi.
Prisimenu internatą, auklėtojus beveik visus, labai šaunūs buvo žmonės, tikiuosi su kai kuriais dar susitikti.
Internato laikai – internato vaikai – tai aidas iš jaunystės: kartais graudus, kai tekdavo verkti dėl to, kad negalėjau palengvinti atstumtų ir artimiausių žmonių užmirštų vaikų dalią.
Pradėjau dirbti Pagėgių internate 1972 metais, man buvo 23-ieji, buvau vos kiek vyresnė už savo mokinius. Buvau mokiniams ne tik mokytoja, bet ir draugė. Man atrodė, kad mane supranta, kai aš pasakojau apie literatūrinių herojų svajones ir troškimus, kai aš užsimerkusi atmintinai cituodavau eiles apie meilę, o vaikai tylėjo ir klausėsi, nors gal ne visi suprato apie ką aš čia. Gal mokiniai žavėjosi mano emocijomis, o gal aš jiems buvau panaši į aktorę – iš mano mimikos jie suprasdavo, kad kalbu apie meilę. Sunkiau mokiniams buvo su rašiniais, kai kurių mokinių rašinių kalba buvo skurdoka su begale klaidų. Kad suprastų esmę, aš leisdavau skaityti kūrinius gimtąja kalba, sunkesnes vietas išversdavau, paaiškindavau kai ką, nors reikalavimai buvo skaityti tik rusiškai, o rašinių apimtis turėjo būti panaši kaip ir gimtosios kalbos.
Dar apie meilę... Į pamoką atsinešiau Krasausko grafiką „Moters gimimas“, kur jaunos mergaitės pavaizduotos (subtiliai) nuogos, ir tai pateikiau kaip normą, kad kūnas – tai meno kūrinys, kurio nevalia gėdytis, reikia gerbti. Po poros dienų buvau iškviesta „ant kilimo“, nes du įsimylėjeliai pabėgo į miško aikštę, jis ją įamžino mėnulio šviesoje, ir tik tiek, abu labai gražūs, sugalvojo surengti fotosesiją, mane šis jų poelgis sužavėjo, bet man vos nekainavo darbo. Mokiniai man buvo kaip draugai, kaip vaikai – dauguma iš jų buvo labai geri, nors visko buvo... Su kai kuriais mokiniais aš susirašinėjau, siunčiau jiems tarnaujantiems kariuomenėje spaudą, keli buvo aplankę mane Suvalkijoje, buvau atvykusi į dviejų laidų susitikimus, turiu net vieno mokinio A. Semaškos išdrožtą iš ąžuolo senio galvą.
Gražvydas Vyšniauskas, Statkus, Skarbalius Kęstas, Lipskytės Danutė ir Elenytė, Aldona Žemaitytė, Loreta, Birutė ir Janytė Dirškai ir daugėlis kitų mano atmintyje (jauni ir mieli) išlieka, gal kada ir susitiksime, gal prisiminsime tuos laikus praeityje, bet aš tai viską prisimenu. Mokytojų kolektyvas buvo draugiškas, kartu su vaikais eidavome į mišką: grybaudavome, uogaudavome, mažojoje aikštelėje žaisdavome futbolą. Kitą dieną po futbolo mano kojos buvo mėlynos, vaikai kaltindavo vienas kitą, kad apspardė auklytę. Jei kas iš miestelėnų pamatydavo, tai stebėjosi, kad suaugusi mergina žaidžia su paaugliais futbolą, jiems ir į galvą neateidavo, kad čia auklėtoja.
Jei oras leisdavo, visada vaikus vesdavausi į mišką, į aikštelę, toliau nuo žmonių, kad vaikai galėtų išsirėkti, išsidūkti, kad per pamokų ruošas būtų ramūs. Ne visada klausydavo, bet dažnai pavadindavo mama. Mano porininkas Vytautas Vasiliauskas – kūno kultūros mokytojas (geras mano bičiulis) padėdavo man patarimais, auklęjant vaikus, o aš jį dažnai pavaduodavau. Daugelis vaikų man buvo artimi, mieli, savi.
Prisimenu internatą, auklėtojus beveik visus, labai šaunūs buvo žmonės, tikiuosi su kai kuriais dar susitikti.