Nors jau praėjo 56 metai, kai nuskambėjo paskutinis skambutis, prisiminimai iš gyvenimo internate gyvi ir šilti iki šiol.
Nors jau praėjo 56 metai, kai nuskambėjo paskutinis skambutis, prisiminimai iš gyvenimo internate gyvi ir šilti iki šiol.
Nežinau, kaip internate gyveno kitos laidos po mūsų laidos išėjimo, bet mano prisiminimuose nėra nei vieno blogo atsiminimo. Netgi darbai-talkos internato pagalbiniame ūkyje ar šefuojamuose ūkiuose, man nesukelia blogų prisiminimų.
Viską aš priėmiau, kaip normalų dalyką ir tos talkos man netgi patikdavo (jaučiausi daranti kažką naudinga ir reikalinga).
Vienintelio dalyko, ko nemėgau, tai budėjimo virtuvėje. Vyresnių klasių mokiniai turėdavo padėti virėjoms virtuvėje. Žinoma, visa pagalba susivesdavo į indų plovimą. Indus plaudavome dviese: vienas atsineša nuo stalų nurinktus indus į plovyklą, į didžiulį katilą iškrapšto maisto likučius kiaulėms (internatas savo pagalbiniame ūkyje augino kiaules skerdimui, mokinių maitinimui) ir merkia indus į didelę kriauklę su vandeniu su garstyčių milteliais.
Kitas plauna indus tame garstyčių miltelių tirpale ir deda į kitą kriauklę perplovimui su švariu vandeniu. Indų būdavo daug. Rankos po tokio darbo būdavo išmirkusios ir susiraukšlėjusios. Tačiau nuo pareigos nepabėgsi - atėjo pagal grafiką eilė - eini ir darai, patinka ar nepatinka. Po visų darbų, virėjytės (taip nes jas malonybiniai vadindavome), kuo nors skanesniu pamylėdavo.
Visi internate dirbantys žmonės tikrai buvo malonūs, todėl mes juos taip ir vadindavome: virėjyte, auklyte (naktį budinti), siuvėjyte, net mokymo dalies vedėja A. Krivickienė visada buvo vadinama vedėjyte.
Mokslas sekėsi gerai (atestato vidurkis 5-balėje vertinimo sistemoje buvo 4,5), tai jokių bėdų su dalykų mokytojais neturėjau. Buvau "etatinis sufleris" ir kartą už sufleravimą iš istorijos dalyko mokytojo Tamošaičio gavau 2 (dvejetą). Pykau ant jo ir savyje galvojau: "Kaip galima rašyti dvejetą mokiniui, kuris žino ir bando pasakyti nežinančiam".
Mūsų klasėje buvo 30 mokinių: 21 mergaitė ir 9 berniukai. Gyvenamąjame korpuse buvo mergaičių "sparnas" ir berniukų "sparnas".
Kokia sistema buvo suskirstyti miegamieji berniukų "sparne", aš nežinau, bet mes mergaitės, visos 21 iš vienos klasės, gyvenome viename didžiuliame kambaryje. Buvome draugiškos ir buvo visai smagu gyventi. Nepamenu, kad būtų buvę įsiplieskę kokie nors ilgalaikiai pykčiai ar kivirčai. Dalinomės maistu atsivežtu iš namų po išvykų savaitgaliais, netgi keisdavonės rūbais. Prieš valstybines šventes: Naujus Metus, Kovo 8 d., Gegužės 1d.Lapkričio 7 d.ar su gimtadieniu, rašydavome, kas kam norėdavo (kam jausdavo didesnę simpatiją) sveikinimų atvirukus ir pakišdavome po pagalvę, kai gavėja nematydavo. Aš dar tebeturiu išsaugojusi visus sveikinimų atvirukus. Jų yra tikrai daug.
Kai žiūriu į savo klasiokų nuotraukas, kiekvieną prisimenu, kuo jis buvo ypatingas, ar kokį įvykį susijusį su juo.
Gaila tik, kad per visą tą laiką turėjome tik vieną klasės susitikimą po 25 metų. Tai buvo 1991m rugpjūčio 17d. Mielieji klasiokai, kad ir kokie jūsų likimai, visiems linkiu kuo geriausios kloties.
Atskira padėka visiems to meto, kai aš ten buvau (1963-1966), mokytojams ir kitiems darbuotojams, už jų šilumą ir žmogiškumą.
Edita Kumpikevičiūtė - Paulauskienė
IV laida (1966m)
2022.08.07
Nežinau, kaip internate gyveno kitos laidos po mūsų laidos išėjimo, bet mano prisiminimuose nėra nei vieno blogo atsiminimo. Netgi darbai-talkos internato pagalbiniame ūkyje ar šefuojamuose ūkiuose, man nesukelia blogų prisiminimų.
Viską aš priėmiau, kaip normalų dalyką ir tos talkos man netgi patikdavo (jaučiausi daranti kažką naudinga ir reikalinga).
Vienintelio dalyko, ko nemėgau, tai budėjimo virtuvėje. Vyresnių klasių mokiniai turėdavo padėti virėjoms virtuvėje. Žinoma, visa pagalba susivesdavo į indų plovimą. Indus plaudavome dviese: vienas atsineša nuo stalų nurinktus indus į plovyklą, į didžiulį katilą iškrapšto maisto likučius kiaulėms (internatas savo pagalbiniame ūkyje augino kiaules skerdimui, mokinių maitinimui) ir merkia indus į didelę kriauklę su vandeniu su garstyčių milteliais.
Kitas plauna indus tame garstyčių miltelių tirpale ir deda į kitą kriauklę perplovimui su švariu vandeniu. Indų būdavo daug. Rankos po tokio darbo būdavo išmirkusios ir susiraukšlėjusios. Tačiau nuo pareigos nepabėgsi - atėjo pagal grafiką eilė - eini ir darai, patinka ar nepatinka. Po visų darbų, virėjytės (taip nes jas malonybiniai vadindavome), kuo nors skanesniu pamylėdavo.
Visi internate dirbantys žmonės tikrai buvo malonūs, todėl mes juos taip ir vadindavome: virėjyte, auklyte (naktį budinti), siuvėjyte, net mokymo dalies vedėja A. Krivickienė visada buvo vadinama vedėjyte.
Mokslas sekėsi gerai (atestato vidurkis 5-balėje vertinimo sistemoje buvo 4,5), tai jokių bėdų su dalykų mokytojais neturėjau. Buvau "etatinis sufleris" ir kartą už sufleravimą iš istorijos dalyko mokytojo Tamošaičio gavau 2 (dvejetą). Pykau ant jo ir savyje galvojau: "Kaip galima rašyti dvejetą mokiniui, kuris žino ir bando pasakyti nežinančiam".
Mūsų klasėje buvo 30 mokinių: 21 mergaitė ir 9 berniukai. Gyvenamąjame korpuse buvo mergaičių "sparnas" ir berniukų "sparnas".
Kokia sistema buvo suskirstyti miegamieji berniukų "sparne", aš nežinau, bet mes mergaitės, visos 21 iš vienos klasės, gyvenome viename didžiuliame kambaryje. Buvome draugiškos ir buvo visai smagu gyventi. Nepamenu, kad būtų buvę įsiplieskę kokie nors ilgalaikiai pykčiai ar kivirčai. Dalinomės maistu atsivežtu iš namų po išvykų savaitgaliais, netgi keisdavonės rūbais. Prieš valstybines šventes: Naujus Metus, Kovo 8 d., Gegužės 1d.Lapkričio 7 d.ar su gimtadieniu, rašydavome, kas kam norėdavo (kam jausdavo didesnę simpatiją) sveikinimų atvirukus ir pakišdavome po pagalvę, kai gavėja nematydavo. Aš dar tebeturiu išsaugojusi visus sveikinimų atvirukus. Jų yra tikrai daug.
Kai žiūriu į savo klasiokų nuotraukas, kiekvieną prisimenu, kuo jis buvo ypatingas, ar kokį įvykį susijusį su juo.
Gaila tik, kad per visą tą laiką turėjome tik vieną klasės susitikimą po 25 metų. Tai buvo 1991m rugpjūčio 17d. Mielieji klasiokai, kad ir kokie jūsų likimai, visiems linkiu kuo geriausios kloties.
Atskira padėka visiems to meto, kai aš ten buvau (1963-1966), mokytojams ir kitiems darbuotojams, už jų šilumą ir žmogiškumą.
Edita Kumpikevičiūtė - Paulauskienė
IV laida (1966m)
2022.08.07